Noofu
2007-09-03 parašė artojelisNoofu sujudėjo. Jis tiesiog dievino medžioklę katės formoje. Šiame procese jis dievino viską. Mėgo sėlinti tarp aukštų savanos žolių, tačiau tuo pat metu nekantriai laukdavo momento kai atstumas tarp jo ir aukos sumažėja tiek, kad minkštas ir atpalaiduotas katės kūnas įsitempdavo it lanko templė. Jis garbino tuo metu dėl adrenalino pliūpsnių jį užliejančią šilumą ir švelnų virpuliuką. Noofu lėtai ir atsargiai įkvėpė oro ir liuoktelėjo. Iš pažiūros labai lengvai, tačiau jo kūnas šovė į priekį it iš lanko paleista strėlė. Artėjo mėgstamiausia medžioklės akimirka. Noofu visu savo svoriu ir visa savo šuolio jėga smogė žolę rupšnojančiai ževrai į šoną. Taip! Ilgai laukta akimirka atėjo. Aukos žviegimas, kanopų bildesys, kylančios dulkės, plyštančios odos garsas ir malonus kiek salstelėjes kraujo prieskonis nasruose…
Noofu atsargiai nušluostė odalupį peilį linine juosta ir grąžino jį į makštis. Prieš jį puikavosi keletas kruopščiai virvėmis surištų odinių ryšulių. Išmėsinėjęs ževrą jaunasis druidas iškarto išrušiavo grobį, atskirdamas mėsą kurią gabens namo nuo tos kurią parduos pakelės smuklėms. Sau žinoma pasiliko prastesnius ir ne tokius dailius gabalus. Jis gyveno tik su motina tad ypatingų poreikių neturėjo. Atskirai buvo supakuotos kanopos ir kai kurie kaulai, ausys bei akys trolių šamanams, gyslos ir uodegos plaušai Kryžkelės kaime apsistojusiems medžio dirbėjams. Netoliese paremtas ant kelių baslių džiuvo puikus šmotas odos. Visą kas liko Noofu sukrovė krūvon ir gerokai pašlakstė krauju. Tai privilios hienas, tad druidas buvo visiškai ramus dėl gamtos turtų. Ši ževra sumedžiota ir suvartota itin kruopščiai. Joks veiksmas neatliktas be reikalo, Motina-Deivė bus patenkinta. Noofu tyliai pasidžiaugė tuo, kad yra druidas ir gali pats virsti žvėrimi… Jis džiaugėsi tuo kaskartą po geros medžioklės. Ypač dėl to, kad buvo Taurenas. Visame pasaulyje nebuvo kitų rasių gavusių Cenarijaus dovaną ir pažinusių druidizmą. Tik Taurenai ir Nakties Elfai. Tačiau nakties elfai nors ir ne mažiau artimi motinai žemei nei Taurenai nebuvo tokie puikūs medžiotojai. Medžioklė ir jos teikiamas azartas tiesiog kunkuliavo Taurenų gyslose ir Noofu nuomone tai buvo puiku. Jis slapčia niekino elfus druidus nuvertinančius cenarijaus dovaną medžioti tapus vienu iš medžiojamųjų. Noofu dar syki nužvelgė visą dienos grobį ir susikaupė bandydamas sugalvoti būdą visus ryšulius susikrauti ant pečių taip, kad jie kuo mažiau paveiktų jo kelionės tempą. Iki namų Tūkstančio Adatų kanjono pakraštyje buvo geras šmotas kelio, beto jam lyg ir pasirodė, kad leidžiantis prieš tai buvusios dienos sutemoms jis matė nakties elfų siluetus. Susidurti su jais jis netroško. Nebijojo. Bet kautis nenorėjo. Taurenų Druidai gerbė elfus kaip kitą Cenarijaus pasirinktą rasę, beto ilgo gyvavimo Kalimdore metu, gan taikiai sutarė ir su „Saugotojų“ patruliais. Aljanso atsiradimas ir vadinamosios paliaubos tai pakeitė. Debesys jaunų ir ambicingų elfų užsikrėtė naujųjų sąjungininku žmonių ligomis ir dabar labiau rupinosi savimi nei juos supančiu pasauliu. Tai įtakojo ir eilė po to kilusių susirėmimų peraugusių į kone atvirus karinius veiksmus ginčytinose žemėse. Noofu tai nepatiko ir tapti kivirčų dalimi jis nenorėjo.
Pakratęs karčius jaunasis Taurenas patraukė džiūnančios odos link akimis stebėdamas saulę. Jo eisena spinduliavo pasidižiavimą. Sprendžiant iš to kiek saulė nukeliavo dangumi nuo meždioklės pabaigos, šį sykį grobį jis sudorojo ir supakavo greičiau nei per porą žmogiškųjų valandų. Tai buvo išties puikus rezultatas. Noofu mintis išblaškė švelnus šlamantis garsas ir stuktelėjimas, jis dar spėjo pajūsti švelniai suplevenusį orą visai šalia galvos. Staigiai metęs žvilgsnį į odą Noofu pastebėjo į ją laikusį baslį įstrigusią strėlę. Ilga, ypatingai tiesi, papuošta margaspalvėmis plunksnomis, jos galas buvo žalias, sodriai nuteptas nuodais, be abejonės patyrusio elfo rankų darbas. Druidas negaišo, nė nemetęs žvilgsnio per petį nėrė į katės formą ir grakščiai liuoktelėjo į tankumyną iš kurio visai neseniai puolė ževrą. Šį kartą jis tapo medžiuojamuoju.
Zigzagu nulėkęs vos keletą žingsnių Noofu prisipaudė prie žemės ir įsiklausė. Niekas nesiartino. Be abejonės jį pašauti bandė medžiotojas ir tai tik laiko klausimas kada jie susidurs. Žverys palieka pėdsakus o medžiokliui jie kaip atvira knyga. Taurenas nutarė traukti netoliese esančių uolų link, liuoksint jomis kur kas lengviau paslėpti pėdsakus ir atitrūkti, galbūt net gryžti savo grobio. Tačiau šį planą sugadino duslus riaumojimas, medžioklis Noofu pėdsakais sekti paleido prijaukintą lokį. It pabaidytas žvirblis Noofu šovė gilyn į bruzgynus ir mestelėjęs žvilgsnį į saulę pasirinko kryptį. Nutarė skuosti namų link pro šalia esančią Tauradžo stovyklą. Tačiau pasirinko klaidingai, jį patikimai slėpę bruzgynai išties tęsėsi iki pat uolų kitoje pusėje, tačiau judant link Tauradžo stovyklos jie baigėsi visai netrukus ir Noofu atsidūrė smėlėtoje plynėje besitesiančioje kone mylią iki tolumoje matomos oazės. Noofu nutarė rizikuoti ir pasileido jos link. Jis lėkė kaip vėjas, tačiau persekiotojo žingnsiai netolo, jie dunksėjo jo ausyse kaip įrodymas, kad medžioklė viso labo tik prasideda. Elfas nešaudė, matyt taupė savo išties nuostabias strėles arba tiesiog nenorėjo prarasti greičio, kad sumažinęs atstumą pribaigtų druidą vienu taikliu šūviu. Noofu nemažindamas greičio artinosi prie oazės, jis jau puikiai įžvelgė jos augmeniją, vandens spindesį bei tarp palmių vangiai šliaužiojančius vėžlius. Noofu nutarė prabėgti palei pat tankumynus ir nelysti į juos, kad neprarastų tempo, o verčiau apibėgti pačia oazę iš kitos pusės ir nerti stačiai ežeran. Pasitelkęs jūrų vėplio formą jo dugne Noofu galės būti kiek panorėjęs, ir medžioklio strėlės ten jam nekels jokio pavojaus. Tačiau jis ir vėl klydo. Medžioklis buvo ne vienas, jis greičiau išvis tebuvo varovas, tuo metu kai Noofu kirto oazės ir savanos ribą iš tankios lapijos iššoko kitas elfas ginkluotas dviem lengvais kirvukais ir mėgino pastoti kelią, Noofu išvengė susidūrimo tačiau pakeitė kryptį ir tokiu būdu smarkiai suartėjo su jį besivejančiu lokiu. Noofu pajuto nuovargį raumenyse, kaip ir visi katininių šeimos atstovai taip greitai skuosti jis gali tik labai ribotą laiką, vėliau kojas surakina visiškas išsekimas. Apimtas panikos druidas nėrė atgal oazės link ir į tankumyną… Čia jis sustojo taip staiga, kad net letenos įsirausė į žemę. Noofu stovėjo plynoj aikštutėj iš visų pusių apžėlusioj oazės augmenije. Aikštelė šiek tiek priminė trikampį kurio kiekvienam kampe stoksojo po totemą.
Sušlamėjo lapai ir į pievutę įlėkė druidą persekiojantis lokys jis skirtingai nei Noofu nepajuto totemų įtakos tad nebandė stoti pats, jį sustabdė totemai ko pasekioje milžiniška meška virto kūliais, snukių įsirėžusi į žemę perčiuožė visą pievutę, ir dingo kitoje pusėje esančioje lapijoje. Sustūgo vilkas, Noofu akimirksniu jį pastebėjo. Šamanas virtes vilku galva palingavo Tauradžo link, noofu sukaupė jėgas ir lioktelėjo jo pusėn. Jis nustebo pajutęs, kad kūnas vėl kupinas jėgų, greičiausiai tai buvo gydomojo totemo įtaka. Jau netrukus Noofu prisivyjo ir susigretino su priekyje liuoksinčiu šamanu. Tauradžo stovykla jau buvo pakankamai arti, tačiau skubėti nebuvo kur. Katiniška Noofu klausa liudyjo, kad netikėtas susidūrimas su šamano paliktais totemais suglumino medžiotojus. Persekiojimą jie nutraukė.
***
Noofu nulaižė tik ką iš katilo ištrauktą šaukštą, sučepsėjo ir nepatenkintas susiraukė. Po susidūrimo su nakties elfais Noofu ir šamanas (lyg šiol taip ir neištaręs nė žodžio) grįžo surinkti Noofu daiktų. Ževrą jie rado tokioje būsenoje kokioje ir paliko prieš prasidedant gaudynėms, tačiau likusi manta buvo iškrėsta ant žemės, po apžiūros paaiškėjo, kad elfai nusavino keletą daiktų. Noofu pasigedo maišelio su titnagu, kaulinių adatų rinkinio, gydomųjų eleksyrų ir prieskonių dėžutės. Noofu buvo mėgėjas gardžiai pavalgyti ir visuomet turėdavo prieskonių dėžutę su savimi, beto išleisdavo nemažai sunkiai uždirbtų variokų ypatingiems prieskoniams auginamiems žmonių, pačioje jų sostinėje Stormwinde. Kadangi Noofu nesijautė pakankamai patyręs, ir keliauti iki neutraliose žemėse esančių aukcionų nesiryžo, šias žoles tekdavo supirkinėti iš įvairaus plauko sukčių, kaip, beje, ir receptų rinkinius padedančius atskleisti šio prieskonio savybes. Noofu liūdėjo. Maža to, kad prarado visas sezoninių Stormwindo žolių atsargas dar ir verdama buiza buvo visiškai beskonė ir bekvapė. Pasigirdo byrančių smiltelių ir riedančių smulkios skaldos gabalėlių garsas, Noofu nukreipė žvilgsnį aukštyn stebėdamas kalvą kurios papėdėje jie įsikūrė. Netrukus nakties fone sušmėžavo tvirtai sudėtas Taureno siluetas. Kai Noofu ėmėsi gaminti maistą šamanas tylomis pasišalino. Dabar jis gan nerangiai leidosi uolėtu šlaitu, Noofu nutarė, kad toks įsiblaškymas greičiausiai bus haliucinacijų kurias nuolat regi šamanai padarinys. Jo motina, Motina Aisiru, turėjo šamanistinių galių. Ji nebuvo nei kovotoja, nei gydytoja. Jį buvo regėtoja arba kaip ją vadindavo kartas nuo karto patarimo užsukantys gretimo sodžiaus gyventojai, toli matančioji. Motina Aisiru gebėjo numatyti aiteitį, tačiau sveiko proto Taurenui jos vizijos primindavo padriką minčių kratinį. Šiuos kratinius žodis žodin įsimindavo žinių kaupėjas ir keliaudavo su jomis į sostinę kur ieškodavo senolių gebančių minčių kratinius „nusijoti“ ir tekstą paversti ganėtinai aiškiomis pranašystėmis. Tokia padėtis labai erzino Noofu. Motinos regėjimai būdavo išties tikslūs, tad sostinė išreiškė norą gauti visų jų turinius. To pasekoje jų kaimynystėje buvo įkurtas postas, kuriame nuolat budėdavo vienas kitas žinių kaupėjas, bet kurią akimirką pasiruošęs išklausyti, įsiminti ir nugabenti turinį kur reikia. Noofu buvo įsitikinęs, kad pranašystės užrašymas ant skiautės popieriaus ar odos būtų kur kas efektyvesnis ir patogesnis būdas, tačiau Taurenų kultūra nors ir turėdama savo raštą jį niekino. Visos žinios buvo kaupiamos žinių kaupėjų galvose, ir bendraujant su aukščiausiųjų luomų šamanais ar druidais negalėjo būti ir kalbos apie kažkokius raštelius.
— Mane vadinsi Tylium, — netikėtai prabilo šamanas. Noofu net susigūžė nuo tokio netikėto įvykių posūkio. Šamanas neatsakė nė žodžio tada kai Noofu jam dėkojo už pagalbą, jis tylėjo kai Noofu prisistatė ir visiškai negirdomis nuleido druido monologą apie dingusius prieskonius ir numanomą vakarienės šlykštumą.
— Galėjau ir nuspėti, — subambėjo atitokęs Druidas.
— Nereikia pykti, — šyptelėjo Tylius, — nežinojau kaip elgtis, turėjau pasitarti. Pasitariau ir atsiprašau už nemandagią tylą. „Šamanai su savo vizijom“ mintyse nusispjovė Noofu, tačiau garsiai tepasakė „suprantu“ ir vėl sugrūdo paskubomis išdrožtą šaukštą į kunkuliuojančią buizą. Tylius šnervėmis patraukė orą palenkęs galvą taip, kad ji būtų visiškai apsupta iš katilo kylančių garų.
— Mmmm… nereikėjo sielotis, — džiugiai prabilo šamanas, — kvepia išties gardžiai, net ir be prieskonių.
— Matyt būsi mėnesį neėdęs, nes paistai niekus, — atkirto Noofu, — patrauk savo gaurus nuo katilo, dar pribyrės…
— Noofu, aš jau atsiprašiau, gana pykti. Motinai Aisru tai nepatiks.
Netikėtai iš rankų išslydęs šaukštas lėtai skendo Noofu patiekale, tuo tarpu jis pats sėdėjo sustingęs It po susidūrimo su stiklakailiu basilisku. Toks netikėtas paralyžius nepraslydo ir pro Tylius akis:
— Aš pasijutau panašiai, kai prieš gerus du medžioklės sezonus ji pirmą sykį prabilo. Nuo tada mes kalbamės dažnai. Noofu, ji numatė kuo baigsis tavo medžioklė, aš čia atsidūriau visai ne atsitiktinai.
— Kodėl tu?
— Nežinau, ji nori mudviem kažką pasakyti pati.
— Kodėl ji išleido mane medžioti jei numatė, kad mane badys elfų strėlės?
— Nagi… Juk pats žinai. Visi jos regėjimai parodantys įvykius kuriuos nuo dabarties skiria bent dvis saulės yra padriki ir nerišlūs. Tave, leisk pastebėti negyvą, ji pamatė likus vos pusdieniui iki įvykio, tuo metu manau tu jau nužiūrinėjai Ževras rinkdamasis auką. Visa laimė, aš tuo metu buvau sostinėj, tad pasinaudojęs „Lekiančių su Vėju“ paslaugomis spėjau pačiu metu. Pasak Motinos Aisiru tu turėjai mirti vandenyje, įbridęs maždaug iki kelių turėjai sulaukti strėlės po kairiąja menčia kiaurai pervėrusios tavo širdį. Vienu šūviu, Noofu, tave nudėti turėjo vienu šūviu.
— Ačiū.
Noofu nutilo ir susimąstė už ką, ką tik padėkojo. Už tai kad šamanas spėjo, ar už tai, kad vaizdžiai nupasakojo jo mirtį? Noofu tai neramino. Jis tikėjo lemtimi, o ką tik iš nepažystamojo sužinojo, kad jam lemta mirti. Jau nekalbant apie faktą, kad nepažystamasis tai sužinojo iš jo motinos. Ramia vaga tekantis, druidizmą praktikuojančio, medžiotojo profesionalo gyvenimas ėmė byrėti į šipulius. Noofu atsilošė ir įsispoksojo į žvaigždes:
— Valgyk Tyliau. Ryt su pirmu saulės spinduliu keliausim namo, — tai taręs Noofu užsimerkė, jis dar nė neįtarė, kokią prasmę turi jo ką tik ištarti žodžiai.
Rodyk draugams